Garso įrašymo istorija

Jau XVI amžiuje buvo pirmieji bandymai mechaniškai užrašyti garsą – tai nuo nesudėtingų muzikinių suvenyrinių ir tabako dėžučių, laikrodžių – žadintuvų, iki sudėtingų įrenginių – stacionarių didelių laikrodžių, plafonų, orkestrionų, bokšto kurantų ar net „įgarsintų“ karietų. (lit.-2)

„Mechaniniai muzikos automatai garsą atkuria pagal numatytą programą tradiciniu būdu – stygomis, varpeliais, liežuvėliais, švilpynėmis. Tuo tarpu garso įrašai užfiksuoja fizinį garso pagrindą – jo virpesius, kuriuos galima vėl atkurti. Šį principą pavyko įgyvendinti ne iš karto.

Jau XIX-o amžiaus pradžioje anglų fizikas T. Jangas (T. Young, 1773 – 1829 m.), tirdamas garso savybes, prie kamertono pritvirtinęs adatėlę, suodžiais padengtame paviršiuje gaudavo garso virpesių kreives. Po 50 metų Prancūzų akademijos darbuotojas L. Skotas (L. Scott) šį būdą bandė pritaikyti kalbai stenografuoti. Prietaisą taip pat tobulino vokiečiai V. Vėberis (W. Weber) ir R. Keningas (R. Koning). Prietaisą sudarė prie sukamo volelio pritvirtinta membrana su adatėle ir mažas ruporas. Kalbant į ruporą, membrana virpėdavo, o jos adatėlė palikdavo sukamo volelio paviršiuje garso autografą – kreivę. Tai – garso autografai. Panašūs prietaisai tiko tik garso virpesiams tirti, garsą atkurti jais nebuvo galima.

Prietaisą, kuris garsą ne tik užfiksuotų, bet ir atkurtų, beveik vienu metu bet atskirai sumanė, kaip neretai pasitaiko, du žmonės – Šarlis Kro ir Tomas Edisonas.

Prancūzas Š. Kro (Charles Cros, 1842 – 1888 m.) buvo visapusiškai gabus žmogus. Jis ir poetas, publicistas, fizikas, chemikas, muzikas, dailininkas ... pagaliau ir išradėjas. Sugalvojęs garsą atkuriančio prietaiso konstrukciją, tačiau neturėdamas lėšų jį pagaminti, 1877 metų pavasarį Prancūzijos nacionalinei mokslų akademijai pasiuntė darbą, pavadintą „Klausa girdimų reiškinių įrašymo ir atkūrimo procesas“. Jame aprašė prietaisą, pavadintą „Paleofonu“, kurio paskirtis – „gauti vibruojančios membranos kintamojo judėjimo pėdsaką, kurį būtų galima panaudoti pirminiams virpesiams atkurti. Kai garso virpinamas membranos rėžtuvas paliks griovelį, tai membranos adatai vėl judant šiuo grioveliu pasigirs pirminis garsas“. Kaip matote, darbe garso įrašymo principas nurodytas teisingai, tačiau akademikai neskubėjo susipažinti su išradimu. Tik po aštuonių mėnesių, autoriui primygtinai reikalaujant, jie perskaitė šį darbą, tačiau tuo metu Edisonas jau buvo užpatentavęs savo išrastą fonografą. Dar kartą pasitvirtino posakis – „tarp savų pranašu nebūsi“. Nusivylęs, nuskurdęs, visų užmirštas, vos 46 metų sulaukęs Kro mirė. Tik gerokai vėliau prancūzai deramai įvertino Kro idėjas. Dabar kasmet geriausioms plokštelėms jie skiria Šarlio Kro vardo tarptautines premijas („Academie Charles Cross“). Jomis ne kartą buvo apdovanotos ir firmos „Melodija“ išleistos tarybinių atlikėjų įgrotos plokštelės (dauguma D. Šostakovičiaus simfonijų, visi jo kvartetai, A. Chačaturiano, N. Miaskovskio, J. Paporino, S. Prokofjevo, rusų plasikų kūrinių įrašai).    

Pirmajam garsą įrašyti ir atkurti pavyko žinomam amerikiečių išradėjui Tomui Alvai Edisonui (Thomas Alva Edison, 1847 – 1932). Tai buvo vienas didžiausių XIX amžiaus išradėjų. Jaunystės metais, kai jis dar dirbo laikraščių pardavėju, po nelaimingo atsitikimo labai pablogėjo jo klausa. Matyt, todėl jis ypač domėjosi žmogaus balso įrašymu. 1877 m. vasarą jis savo darbo dienoraštyje užrašė: „Eksperimentavau su prie membranos pritvirtinta adatėle, kurią galima priglausti prie greitai traukiamos vaškuoto popieriaus juostelės. Kalbos garsai gražiai išsigraviravo, ir jau neabejoju, kad man pavyks tokiu būdu užkonservuotą žmogaus balsą bet kuriuo metu automatiškai atgaminti“. Netrukus, nubraižęs primityvų brėžinį, jis paprašė vieną savo laboratorijos darbuotoją pagaminti alavo folija apvyniotą volelį, kurį sukant, prie paviršiaus priglaustas membranos smaigalys įrėžtų griovelį. Mechanikui užklausus, kokia šio prietaiso paskirtis, Edisonas lyg juokais prasitarė, kad mašina turinti kalbėti. Visi ten buvę atsakymą palaikė pokštu. Vienas bendradarbis net pažadėjo cigarų dėžę, jei mašina prašneksianti. Kai prietaisas buvo pagamintas, Edisonas, ranka sukdamas volelį, prie membranos labai garsiai padainavo vaikišką dainelę apie mažąją Merę ir jos avinuką. Pakeitęs membraną ir perstatęs ją į volelio pradžią, Edisonas vėl jį pasuko, ir visų nuostabai prietaisas kad ir tyliai, bet aiškiai pakartojo dainelę. Visi ten buvę net žado neteko. Ir pats išradėjas, kaip vėliau pasakojo, niekada nebuvo taip nustebintas, kaip tą akimirką. Pirmasis garso įrašas nuskambėjo 1877 m. gruodžio mėn. 6 dieną ir truko tik 7 sekundes, bet nuo jo prasidėjo garso įrašų epocha. Prietaisą Edisonas pavadino fonografu.  

Amžininkai fonografu nepaprastai žavėjosi. Vyko net ekskursijos susipažinti su naujuoju išradimu. Tarp lankytojų buvo ir Niujorko vyskupas. Edisono paprašytas pasakyti porą žodžių, šis greitakalbe pradėjo vardinti tik jam vienam žinomus biblinius vardus. Tik kai fonografas juos tiksliai pakartojo, vyskupas patikėjo, kad mašina galinti kalbėti. O kiti išradimu nenorėjo patikėti. Net valdininkai suabejojo tuo metu jau garsaus Edisono išradimu, kai šis panoro prietaisą užpatentuoti (paraiška patentui paduota 1877 m. gruodžio mėn. 24 dieną, o užpatentuota 1878 m. vasario mėn. 28 dieną). Visiems atrodė neįtikėtina, kad palyginti primityvus mechanizmas galėtų įrašyti ir atkurti žmogaus balsą. Kai kitų metų kovo mėnesį Edisono atstovas fonografą demonstravo Prancūzijos Mokslų akademijoje, akademikas Ž.Buljo (J. Bouillaud) pasipiktinęs sušuko: „Apgavike ! Nemanyk, kad mes leisimės pilvakalbiui taip lengvai mus suklaidinti. Negaliu patikėti, kad paprastas metalas gali atkurti kilnų žmogaus balsą“. O gerokai vėliau viename Rusijos mieste žandarai sunaikino ten demonstruotą fonografą, o jo savininką „už mechaniškai kalbančio paslaptingo žvėries demonstravimą“ nubaudė pinigine bausme ir trimis mėnesiais kalėjimo“. (lit.-1)

T. Edisonas:
„Nerimas – tai nepasitenkinimas, o nepasitenkinimas – svarbiausia pažangos sąlyga“.

„... 1878 metų pradžioje Edisonas įkūrė fonografų gamybos kompaniją „Editon Speaking Phonograf Company“. ... Nors Edisonas gana tiksliai numatė fonografo pritaikymą, tačiau aiškiai pervertino fonografo galimybes. Aparatas buvo dar netobulas, įrašas skambėdavo tik pusantros minutės, garsas buvo tylus, neaiškiai skambėjo priebalsiai, netolygiai sukant volelį, balsas juokingai išsikraipydavo. Po keleto nesėkmių net pats Edisonas nusivylė savo „mylimiausiu išradimu“ ir ėmėsi kitų darbų.

Linksmai:
„Vienas reporteris, kalbėdamas su T.E. Edisonu, paklausė jo:
  - Ar tamsta pirmas padarei kalbančią mašiną ?
  - O ne ! – atsakė Edisonas, - pirmoji kalbanti mašina buvo padaryta daug anksčiau – iš šonkaulio.“
(MG, 1988 Nr.2)

Tuo metu aukščiausiojo teismo Vašingtone stenografai nusprendė pasipelnyti, gamindami valdžios reikalams skirtus fonografus. Įkūrę bendrovę „Columbia Phonograph Company“ jie pagamino šimtus šių aparatų ir perdavė teismo reikalams, tačiau visi buvo grąžinti kaip netinkami. Firmą nuo bankroto išgelbėjo vienas biznierius, kuris nusprendė fonografus pritaikyti atrakcionams. Įvairių mugių, švenčių ir pasilinksminimų metu su pasisekimu buvo demonstruojami savotiški muzikos automatai, į kuriuos įmetus 5 centų monetą, per guminius, panašius į gydytojo vamzdelius buvo galima išgirsti dainuojant.

Tada kiekvieną fonografo volelį tekdavo įdainuoti atskirai, nes mechaniškas volelių dauginimas dar nebuvo išrastas. Kai Čikagoje rengiamai parodai prireikė 1400 volelių, juos įdainuoti pakvietė labai stipriu balsu pasižymintį geležinkelio stoties pranešėją. Įrašinėjama buvo vienu metu į dvidešimt fonografų. Per dieną pranešėjas sugebėdavo padainuoti 70 kartų. Taip per dešimt dienų užsakymas buvo atliktas. ...

... 1887 metais į volelius buvo įrašyta visa Dž. Verdžio opera „Otelas“, dainuojant įžymiam tenorui F. Tamanjui (Francisko Tamagno, 1851 – 1905).

... Fonografas labai pasitarnavo tautosakos įrašymui. Jau žinomas rusų keliautojas N. Miklucho-Maklajus juo įrašinėjo Polinezijos salų gyventojų muzikos pavyzdžius (1882 m.). ... Lietuvoje rinkdami tautosaką fonografu naudojosi E. Volteris, Z. Slavinas ir J. Čiurlionytė. Fonografą mėgo ir juo dažnai naudodavosi daugelis rusų rašytojų – L. Tolstojus (jam Edisonas dovanojo savo gamybos fonografą), A. Čechovas, A. Blokas ir kiti.

Fonografą tobulino įvairūs išradėjai. Pasižymėjo Č. Teinteris (Charles Summer Tainter), garsui įrašyti panaudojęs kietu vašku padengtus kartono cilindrus, tobuliau įtvirtinęs membraną, įtaisęs satyrinį rėžtuvą, mechanizmui sukti pritaikęs kojinį pedalą, o vėliau ir elektrinį variklį. Šis aparatas, išradėjo pavadintas grafofonu, sukosi tolygiau, mažiau šnypštė, kalbą atkūrė aiškiau, todėl susilaukė pasisekimo pasaulinėje Čikagos parodoje. Pagerėjus kokybei, fonografas greitai plito. Pradėta įrašinėti ne tik kalbą ar muziką, bet ir testamentus, papūgų čiauškesį, net linčiuojamų negrų riksmus.“ (lit-1)

Jau tais laikais buvo išdirbta daug įvairių fonografų konstrukcijų ir jie turėjo didelį pasisekimą. Kiek patobulintas fonografas  buvo naudojamas iki XX amžiaus 3-iojo dešimtmečio.

Fonografo pasisekimo paskatinti išradėjai ieškojo dar tobulesnių garso įrašymo būdų. Vienas jų, amerikietis, išeivis iš Vokietijos E. Berlineris (Emil Berliner, 1851 – 1929) pasiūlė garsą įrašinėti į vašku padengtus cinko skardos diskus (pirmieji jo diskai buvo stikliniai). Fonografo rėžtuvas garsą volelyje fiksuoja skirtingo gylio tiesiame griovelyje (toks įrašymo būdas vadinamas giluminiu), o Berlineris siūlė garsą įrašyti diske, spiraliniuose pastovaus gylio, tačiau vingiuotose grioveliuose (toks įrašymo būdas vadinamas skersiniu). Svarbiausia, kad jis sugalvojo gautąsias garso virpesių linijas išėsdinti chromo rūgštimi ir gautuoju disku, lyg matrica, kietoje gumoje – gutaperčioje – spausdinti plokštelių kopijas. Prietaisą Berlineris užpatentavo 1887 (kitur rašoma - 1888 m.) metais ir pavadino gramofonu. (lit-1)



Pirmoji pasaulyje gramofono plokštelė buvo pagaminta iš celiuloido ir šiuo metu saugoma JAV nacionaliniame muziejuje Vašingtone. (lit-2)

„Pirmųjų plokštelių skersmuo buvo vos 6 cm., skambėjimo trukmė tik 1 min., grojant tekdavo visą laiką tolygiai sukti rankenėlę. Labai sunkiai Berlineriui pavyko įsteigti plokštelių kompaniją, kuri pradėjo leisti gramofonus ir plokšteles. Svarbiausias gramofono privalumas – tai galimybė plokšteles dauginti presavimu, tuo tarpu fonografo volelius išmokta lieti tik 1903 metais (jie buvo vadinami „Edisono auksinio liejimo“ voleliais.

Tuo metu Edisonas vėl susidomėjo fonografo tobulinimu. Jis pailgino skambesio trukmę iki trijų minučių, pritaikė ruporą, voleliui sukti pritaisė elektros variklį. Pagerėjus atkūrimo kokybei, nebereikėjo į ausis kišti guminių vamzdelių, o be to, fonografas tiko ne tik garsui atkurti, bet ir įrašyti. Edisonas organizavo reklamą, pasikvietė įrašams įžymiausius atlikėjus ... Prasidėjo atkakli konkurencinė kova ... (tarp fonografo ir gramofono).

Gramofonas pradėjo išstumti fonografą tik tada, kai plokštelėms sukti buvo pritaikytas spyruoklinis mechanizmas su automatiniu greičio reguliavimu (jį 1896 metais išrado E. Džonsonas), o plokštelėms presuoti – labai atsparus trinčiai šelako, suodžių ir kitų inertinių medžiagų mišinys. Plokštelių kokybė, jų patvarumas labai priklauso nuo plokštelių medžiagos savybių, ypač nuo jos atsparumo trinčiai. Tinkamiausia medžiaga plokštelėms pasirodė šelako derva, kuri net 20 kartų atsparesnė trinčiai už plieną. Šelakas – tai tam tikros rūšies Indijos medžių derva. Jis gana brangus, todėl į plokštelių masę buvo dedama ir kitų medžiagų.“ (lit-1)

Kituose šaltiniuose: 1897 metais pradėta plokštelių diskus gaminti iš šelako. Šelakas – tai labai brangi organinė medžiaga. Ją išdirba lakiniai vikšrai. Vienos plokštelės disko pagaminimui reikalingą šelako kiekį išdirba 4000 vikšrų. (lit-2)

„ Kiekviena firma savo plokštelių masės sudėtį slėpė (dabartinės plokštelės gaminamos iš plastmasės – vinilo ar polivinilchlorido).

1897 metais Amerikoje pradėjo veikti pirmasis plokštelių fabrikas „Victor“,

o kitais metais plokštelės pradėtos presuoti ir Vokietijoje – Hanoveryje. Pirmosios plokštelės dar stipriai šnypštė, tačiau, palyginti su fonografo voleliais, jos skambėjo garsiau ir geriau. Plokštelės įrašomos buvo tik vienoje pusėje,

grojamos jos buvo irgi kitaip negu dabar – nuo centro į kraštą. Jų sukimosi greitis svyravo nuo 75 iki 82 aps./min., tik 1925 metais buvo standartizuotas 78 aps./min. greitis. („Plokštelės, kuriose įrašo greitis 78 aps./min. gyvavo daugiau kaip 70 metų. Studijose įrašai buvo daromi ant vaškinių diskų. Nuo jų buvo daromos matricos presams. Buvo leidžiamos plokštelės:
         „gigant“ – diametras – 30 cm., vienos pusės skambėjimo laikas – 4 min.;
         „grand“ – diametras – 25 cm., vienos pusės skambėjimo laikas – 3 min.;
         „minjon“ – diametras – 17,5 cm.:
Buvo leidžiamos ir 150 mm, 200 mm – plokštelės žaisliukai.“ (lit.-2))
(lit.-1):
         „gnom“ – diametras – 9 cm.;
         „minjon“ – diametras – 18 cm.;
         „grand“ – diametras – 25 cm., vienos pusės skambėjimo trukmė neviršydavo 3 minučių;
         „gigant“ – diametras – 30 cm., vienos pusės skambėjimo trukmė neviršydavo 5 minučių;

Abiejose pusėse įgrotas plokšteles firma „International Talking Machine Company“ su etikete „Odeon“ pademonstravo 1904 metais, o masiškai jos pradėtos gaminti iki 1913 metų.

Plokštelių kokybei pagerėjus, gramofono pasisekimas vis didėjo, o fonografas nustojo paklausos. 1900 metais parduota jau du su puse milijono plokštelių, todėl ir Edisono kompanija pradėjo leisti plokšteles („Diamond disc“),

tačiau tuo pačiu metu (net iki 1929 metų) ji dar gamino ir fonografus. (lit.-1)

„ Nepaprasto plokštelių pasisekimo paskatintos viena po kitos steigėsi vis naujos, tarpusavyje konkuruojančios firmos. Greta gramofonų atsirado parlafonai, zonofonai, ultrafonai, patefonai, viktorolos ...“. (lit.-1)

1907 metais prancūzų firmos „Pate“ darbuotojas Giljonas Kemsuleris patobulino gramofoną – jo ruporą įrengė gramofono viduje. Gramofonas tapo mažesnis, nešiojamas ir pradėtas vadinti – patefonu. (lit.-2)

„ Įvairūs išradėjai nuolat tobulino gramofono mechanizmą, membranas, adatas ... Buvo išrastas ir pneumatiniu būdu veikiantis „Oksetofonas“ (Auxetophon“), kurio kaučiukinė membrana moduliuodavo slegiamą oro srautą. Šis prietaisas grojo gerokai garsiau, todėl pradėta rengti viešus plokštelių muzikos koncertus. Antai 1907 metais Londone tokio koncerto klausėsi net devyni tūkstančiai žmonių. Panašūs koncertai buvo rengiami ir kituose miestuose, tarp jų ir Maskvoje.

Tokiems koncertams buvo išleidžiamos netgi specialios plokštelės, kuriose skambėjo įžymių dainininkų balsai be pritarimo. Tada plokštelių koncerto metu scenoje grodavo tikras orkestras, o iš milžiniško oksetofono ruporo pakankamai garsiai sklisdavo Batistinio ar kito solisto balsas. Sužavėta publika netgi bisuodavo. Šios plokštelės buvo parduodamos kartu su fortepijono akompanimento natomis – tada kiekvienas namuose galėjo savo pamėgtam solistui pats akompanuoti“ (lit.-1)

„1929 metais Amerikoje buvo pagaminta 110 milijonų plokštelių, Vokietijoje – 30 milijonų.“ (lit.-1)

1938 m. pasirodė pirmosios nedūžtančios, lanksčios plokštelės iš acetilceliuliozės.

Nuo 1947 metų pradėti įrašai ant magnetinės juostos.

Nuo 1950 metų pasirodė elektriniai prietaisai.

„1954 m. JAV pasirodė plokštelės, pavadintos „kalbančiomis knygomis“, kurių greitis 16 2/3 aps./min. Bandyta panaudoti net ir 8 1/3 asps./min. greitį. Viena tokios plokštelės pusė skambėjo net 2 valandas. Muzikai įrašyti tokios plokštelės netiko, tačiau grožinės literatūros kūrinius atkurdavo pakankamai gerai. Specialiai automobiliams buvo leidžiamos plokštelės (16 2/3 aps./min.), kurių įrašo griovelio plotis buvo susiaurintas iki 20-30 mikrometro (vadinamas mikrogriovelis). Ilgai grojančių plokštelių griovelio plotis 50-70 mikrometro (vadinamasis – siauras griovelis), o senųjų gramofono plokštelių griovelio plotis buvo 150-180 mikrometro (vadinamas – platus griovelis)“. (lit.-1)

Lietuva

V. Bičiūnas knygoje „Muzikos įrašai“ (1988 m.) teigia, kad „yra žinių (?), kad jau 1907 – 1908 metais Varšuvoje į plokšteles buvo įrašinėjamas lietuvių mėgėjų choro (?) dainavimas. 1909 – 1910 metais Rygoje veikiančiame fabrike plokšteles įrašinėjo A. Kačanausko vadovaujamas vokalinis ansamblis ir solistai. Jose skambėjo liaudies dainos, šokiai, deklamacijos ir ištraukos iš A. Kačanausko operetės „Jauna našlė“. Taip pat Rygoje su „Zonophone“ firmos etikete išleistos Valkininkų bažnytinio choro, vadovaujamo B.Valiušio, įdainuotos plokštelės. To meto spaudoje randame (?) pranešimą, kad anglų firmos „The Grammafon Company“ atstovas Vilniuje 1910 metais įrašinėjo lietuvių „Rūtos“ choro atliekamas lietuviškas dainas.

Tuo pat metu (ar dar anksčiau) lietuviškas plokšteles leido ir mūsų tautiečiai – emigrantai Amerikoje. Jose buvo užfiksuotos M. Petrausko ir S. Šimkaus vadovaujamų chorų dainos, kai kurie solistai, „mainerių“ (angliakasių) orkestras ir kiti. Dauguma įrašų buvo pramoginio pobūdžio.

Po Pirmojo pasaulinio karo plokšteles įdainavo ir lietuviškos operos tėvas Kipras Petrauskas. Jis 1924 – 1931 m. laikotarpiu firmose „Odeon“, „Vox“, „Parlophone“ ir „Columbia“ kartu su Valstybės teatro orkestru, diriguojamu L.Hofmeklerio, arba su fortepijono ar kanklių pritarimu įdainavo apie 40 arijų ir dainų. Dauguma šių įrašų dabar restauruoti ir išleisti ilgai grojančiose plokštelėse.

Plokšteles įdainavo ir kiti įžymūs lietuvių solistai: A.Sodeika, V. Grigaitienė, V. Jonuškaitė, M.Lipčienė, J. Vencevičaitė, J.Būtėnas, A. Kutkus, M. Rakauskaitė, J. Babravičius, A.Dabrauskaitė, be to, populiarūs to meto estrados dainininkai – D. Dolskis, V. Fedotas-Sipavičius, V. ir K. Orantai, A. Šabaniauskas, V. Dineika, J. Petrauskas, A. Dvarionas, S. Graužinis, P. Biržys. Įrašai buvo daromi Anglijoje („His Masters Voice“), Vokietijoje („Odeon“, „Vox“), Rygoje (“Bellacord Elektro“) ir Kaune, firmų „Odeon“ (1924 m.) ir „Columbia“ (1931 m.) čia įrengtoje studijoje. Estradinių plokštelių repertuarą sudarė tuomet labai madingi į lietuvių kalbą išversti užsienio šlageriai, populiarios lietuvių kompozitorių ir I. Dunajevskio dainelės. Plokšteles įrašė ir kai kurie kolektyvai – orkestrai, chorai, kapelos. Tačiau daugelis to meto puikių solistų – A.Staškevičiūtė, J. Mažeika, A. Kučingis ir kiti – tuo metu dar nebuvo įamžinti. Jų dainavimas įrašytas jau pokario metais.“
 
Toliau skaityti: Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika

Rusija

„Pirmosios plokštelės rusų kalba buvo įrašytos Berlinerio studijoje Londone 1899 metų pradžioje ir pagamintos Hanoverio fabrike.... Plati Rusijos rinka viliojo užsienio firmas, todėl jos pradėjo steigti joje savo filialus. Pirmąją plokštelių gamyklą Rusijoje įsteigė jau minėta anglų firma „Gramophone“ 1901 – 1902 metais Rygoje. Šios firmos plokštelės Rusijoje buvo išleidžiamos su etikete „Пишущiй Амуръ“ („Rašantis amūras“, kitur ji buvo vadinama „Angelas“). Ši firma turėjo geriausią aparatūrą, todėl joje įsirašinėjo žymiausi Rusijos solistai – F. Šaliapinas, L. Sobinovas, A.Neždanova ... ir kiti. Greta muzikinių plokštelių, firma įrašė ir apie 30 rusų rašytojų, poetų ir aktorių balsų....

Plokšteles Rusijoje platino daugybė firmų (lit.-1):
„Метрополь Рекордс“ (Pamaskvėje Aprelevkos stotyje)
„RAOG“(Užsienio firmos skyrius)
„International“ (Užsienio firmos skyrius)
„Зонофон Рекорд“ (Užsienio firmos skyrius)
„Odeon“ (Užsienio firmos skyrius)
„Homocord“ (Užsienio firmos skyrius)
„Parlophon“ (Užsienio firmos skyrius)
„Vox“ (Užsienio firmos skyrius)
„Gloria“ (Užsienio firmos skyrius)
„Lirafon“ (Užsienio firmos skyrius)
„Dakapo“ (Užsienio firmos skyrius)
„Sirena“ (Užsienio firmos skyrius) („Сирена-Гранд-Рекорд“)
„Janus“ (Užsienio firmos skyrius)
„Beka“ (Užsienio firmos skyrius)
„Favorit“ (Užsienio firmos skyrius)
„Stella“ (Užsienio firmos skyrius)
„Pathe-Freres“ (Užsienio firmos skyrius) (Brolių Pate (Pathee) fabrikas (Maskva)

„Ši firma buvo pradėjusi leisti didžiules (35 cm. Skersmens) plokšteles su giluminiu įrašu, kurias vadino „Auksinėmis Patė plokštelėmis“. Jos buvo nepatvarios, todėl nepaplito...“ (lit.-1)
(lit.-2):
„Amour Record“
„Звукопись“
„Gramophone Concert Record“
„Граммофонъ“ (Rusų-amerikiečių akcinė bendrovė, skyriai Peterburge ir Rygoje)
„Берменер Рекордс“ (Užsienio firmos skyrius)
„Viktor“ (Užsienio firmos skyrius)

Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga

Pirmojo pasaulinio karo metu Rusijos plokštelių fabrikai užsidarė nes trūko žaliavų plokštelių gaminimui. Po revoliucijos buvo nacionalizuoti visi plokštelių fabrikai.

Nors oficialios knygos teigia, kad pirmąją plokštelę įkalbėjo Vladimiras Iljičius Leninas, bet yra manančių, kad dar 1918 metais buvo įrašyti pirmieji įrašai, tai A.M. Kolontaj (А.М. Коллонтaй) ir A.V. Lunačarskio (А.В. Луначарский) kalbos.




Ir tik 1919 metų kovo mėnesį vienoje iš Kremliaus salių V.I. Uljanovas-Leninas (В.И. Ульянов-Ленин) įkalbėjo savo pirmąjį įrašą. Lenino įrašams buvo rezervuoti plokštelių Nr.001 – 008. Iš viso Leninas įkalbėjo penkiolika kalbų (šešiolika įrašų, nes viena kalba susideda iš dviejų dalių). Pilname Lenino raštų rinkinyje yra paskelbti tik trylikos įrašytų kalbų tekstai. Dvi kalbos buvo dingusios, ir tik 1970 metais buvo atrastos privačiai išsaugotos plokštelės su šiomis Lenino kalbomis. Paskutinius įrašus Leninas padarė 1921 metų balandžio mėnesį. Lenino kalbos buvo išleistos (restauruotos) keletą kartų. Paskutinioji plokštelė buvo išleista 1986 metais (M 00 46623-4).

Vėliau (praeito amžiaus trečiajame dešimtmetyje) buvo įrašytos ir kitų partijos veikėjų kalbos, tai N.Podvoiskio, N.Semaškos, N.Krilenkos, G.Ordžonikidzės, S.Kirovo, M.Kalinino, N.Krupskajos, M.Uljanovos ir išleistos plokštelėje „Kalba V.I.Lenino bendradarbiai“ (M 0046625-6). Plokštelėse įrašyti ir M.Gorkio, V.Majakovskio, N.Ostrovskio, S.Jesenino ir kitų rašytojų balsai.

Trūkstant plokštelėms gaminti reikiamos medžiagos – šelako, buvo išleistos plokštelės su užrašu „Keitimo fondas“. Šias plokšteles galima buvo nusipirkti tik pristatant senų, sudaužytų plokštelių.

1922 m. įkurta bendrovė „Грамопластинка“ ir vietoj brolių Pate (Pathee) fabriko Maskvoje atidaromas pirmas valstybinis gramofonų-plokštelių fabrikas (Первая государственная грамофонно-пластиначная фабрика) „Пятилетие Октября“.

1925 m. buvęs plokštelių fabrikas „Метраполь Рекордс“ pervadinamas – Aprelevkos 1905 metų atminimo gamykla („Апрелевский завод памяти 1905 года“). (lit.-2) (Kitur (lit.-1) fabrikas pervadintas 1933 metais (?)).



1928 – 1930 metais plokštelės pradėtos įrašinėti elektromechaniniu būdu. Jos buvo žymimos užrašu „Elektrozapis“.

Nuo 1930 metų Rusijoje labai paplito patefonai „dėžėse“.

1933 metais, vietoj „Музтрест“(1928-1933))



įkuriama organizacija „Грампласттрест“ (Maskva, Kačalovo gatvė). Pirmoji plokštelė įrašyta 1933 m. gruodžio mėn. 21 dieną. Plokštelės pradedamos numeruoti naujai, ir taip numeruojamos nuo 1933 iki 1969 metų.



Plokštelių gamyba nutraukta 1941 metais. Gamyba atnaujinta 1942 m. spalio mėnesį Aprelevkos gramofoninių plokštelių gamykloje Maskvoje(Апрелевский завод граммофонных пластинок).

„Didžiojo Tėvynės karo metu čia išleista pirmoji karo metų plokštelė – A.Aleksandrovo daina pagal V.Lebedevo-Kumačiaus žodžius „Šventasis karas“ (Nr.11019). Buvo leidžiamos ir kitos patriotinių dainų plokštelės. Jau 1942 metais Aprelevkos gamykloje buvo išleista 250 tūkstančių plokštelių. Įdomu tai, kad, vokiečiams artėjant prie Maskvos, Aprelevkos gamykla pradėjo gaminti minas. Todėl ant to meto plokštelių etikečių nurodyta: „Minų ginkluotės liaudies komisariatas“. Kai kurios tose plokštelėse įrašytos dainos: „Pafrontės miške“, „Tamsi naktis“, „Lakštingalos“, „Vakaras reide“, „Keliai“ ir kt. Kai kurie įamžinti atlikėjai: dainininkai N.Obuchova, S.Lemeševas, I.Kozlovskis, pianistai V.Sofronickis, H.Neihauzas, smuikininkas D.Oistrachas, populiarių dainų atlikėjos K.Šulženko, L.Ruslanova“ (lit.-1) 

1933 metais pamaskvėje Noginske įkuria nauja plokštelių gamykla. (lit.-2)

1938 metais bendras TSRS išleidžiamų plokštelių tiražas viršijo 100 milijonų. (lit.-1)
 
Vietinės pramonės plokštelių gamyklos Maskvoje (lit.-2):
   „Завод грамплостинок Москворецкого района“;
   Фабрика пластмасс Ном.1 треста „Мосгорпластмасс“;
   „Metaloplastmasės“ gamykla (Maskva) (Завод „Металлопластмасс“)

Apie 1940 metus įkurta Leningrado artelė „Пластмасс“.

Iki karo prie Leningrado (в Красном Селе) veikė gana didelis plokštelių fabrikas (artelė) – „Грампластмасс“.

Leningrado gramofoninių plokštelių gamykla (Ленинградский завод граммофонных пластинок ). 1950 metų pradžioje pavadinta – „Аккорд“.

Nuo 1951 metų atsiranda ilgai grojančios plokštelės (vienos pusės skambėjimo laikas - iki 7 min.). Tai pasiekta sumažinus tarpelius tarp įrašo griovelių. Įrašo greitis išliko tas pats – 78 aps./min. Pradėta nauja plokštelių numeracija, pvz.: Д-505. Pirmoji ilgai grojanti tarybinė plokštelė – Čaikovskio siuita Nr.1 (1951 m.). Tuo metu (ir net iki 1970 metų) plokštelės buvo gaminamos iš šelako. Pakeitus plokštelių gamybai naudojamą medžiagą, pasiektas vienos pusės skambėjimo laikas iki 15 min. Pereita prie įrašo greičio – 33 1/3 aps./min. (lit.-2)

1958 metais Maskvoje įkurta visasąjunginė įrašų studija. (lit.-2)

Nuo 1960 metų (?) atsirado stereo įrašai (emblema – du žiedai). Stereo grotuvų užtektinai atsirado tik apie 1970 metus. (lit.-2)

Pirmosios tarybinės stereofoninės plokštelės – Čaikovskio I-oji, IV-oji ir VI-oji simfonijos (1960 m.). (lit.-1)

„... sistemingai stereofonines ilgai grojančias plokšteles pradėtos leisti 1956-1958 m. Stereofoninės plokštelės TSRS pradėtos leisti su indeksu „SM“ (stereo-mono). Jose vertikalioji signalo dalis buvo apribota. Tai šiek tiek mažino stereoefektą, bet tokios plokštelės tiko groti tiek monofoniniais, tiek ir stereofoniniais elektriniais grotuvais“. (lit.-1)

1964 metais įkurta visasąjunginė plokštelių firma – Melodija („Мелодия“). Ji apėmė didžiausias plokštelių gamyklas: Lirelevskio („Лирелевский“), Leningrado, Kijevo, Taškento, Tbilisio ir Bakų, Alma-Atos, Rygos, Talino, Vilniaus (?).

1969 metais išleista paskutinė plokštelė, kurioje įrašo greitis 78 aps./min.

„1985 m. firma „Melodija“ pradėjo leisti 45 aps./min. plokšteles pavadintas „Pagal Jūsų laiškus“. Tikslas – labai operatyviai (kol nepaseno ir neatsibodo) ir kokybiškai išleisti estrados mėgėjų pageidaujamas populiarias dainas“. (lit.-1)

Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika

„Didžiojo Tėvynės karo metu Tarybų Sąjungoje susikūrė lietuvių meno ansambliai. Kai kas iš jų repertuaro Maskvoje buvo įrašyta į plokšteles – lako diskus, kurie buvo naudojami radijo laidų Lietuvai metu. Šias plokšteles, karui pasibaigus, dar kurį laiką naudojo ir Vilniaus radijas. Jos tiko tik radijui ir nebuvo tiražuojamos.

Pirmąsias lietuviškas tarybines plokšteles 1946 – 1947 m. įrašė K. Petrauskas, A. Staškevičiutė, A. Sodeika, J. Mažeika, taip pat Valstybinis Filharmonijos choras, vadovaujamas J. Motiekaičio, ir liaudies ansamblis, vadovaujamas J. Švedo. Šios plokštelės buvo pagamintos Rygos plokštelių fabrike.

Tenka paminėti, kad pokario metais Kauno miesto vietinės ūkio valdybos tekstilės – galanterijos kombinatas buvo pradėjęs gaminti plokšteles. Šios plokštelės buvo leidžiamos labai operatyviai, jose įrašinėtos populiariausios to meto dainelės, todėl jos susilaukė pasisekimo broliškose respublikose.




Vėliau lietuviškų plokštelių įrašus darydavo į Vilnių specialiai atvykstančios Maskvos įrašų namų brigados (?)(įrašinėta jau į magnetofono juostelę). 1958 m. Vilniuje įsteigta speciali plokštelių įrašų studija, kurią organizavo ir ilgai jai vadovavo V .Indrikonis. Pirmieji studijos įrašai padaryti dar talkininkaujant Vilniaus radijo darbuotojams ir technikai, tačiau netrukus Vilniaus Jaunimo sodo teritorijoje buvo įrengta speciali įrašų studija, gauta moderni įrašų aparatūra, įsisavinta stereofoninio ir daugiakanalio įrašymo technika. Šioje studijoje plokštelės įrašinėjamos ir dabar. Studija kasmet išleidžia apie 30 lietuviškų plokštelių.“ (lit.-1)

Kitos Tarybų Socialistinės Respublikos

Primorsko raipromkombinatas (Odesa)
(Приморский райпромкомбинат г. Одесса)

Lvovo m. Ševčenkovsko rajono promkombinatas
(Промкомбинат Шевченковского района г. Львов)

Charkovo m. Kaganovičevsko rajono promkombinatas
(Промкомбинат Кагановичевсвского района г. Харьков)

Nikolajevsko raipromkombinatas
(Николаевский райпромкомбинат)

Taškento plokštelių gamykla

Rigos plokštelių gamykla
Apie 1950 metus – Rygos plokštelių fabrikas „Ligo“.

Literatūra:

1. V. Bičiūnas „Muzikos įrašai“, Kaunas „Šviesa“ 1988 m.
2. Aleksejaus Kočanovo (Алексей Кочанов) internetinis puslapis
3. Vitalijaus Brusnikino (Виталий Брусникин) internetinis puslapis